ir tada supratau, ko aš noriu.
man reikėjo, kad kas nors pasakytų, kad nėra taip blogai, kaip man atrodo. man reikėjo, kad kas nors išvardintų krūva priežasčių, kodėl gyvenimas yra puikus. man nereikėjo tiesos. tebunie melas tai, ką aš noriu išgirsti, bet noriu žmogaus, kuris bent pasistengtų apsimesti, kad aš kam nors rūpiu, kad viskas yra gerai, kad viskas yra taip, kaip turi būti, o ne kažkaip iškreipta. kad padėtų atsistoti ant kojų. kad nesakytų - žmonės turi daug didesnių problemų. kad nesakytų man nieko, ką aš ir taip žinau. manyčiau, dviems savaitėms to užtektų.
įdomu, kiek dar planuoju verkt? kol paskęsiu ašarų upėj ar ką?
lėtai bjauri tiesa vistiek pasiekė smegenis. man reikėjo žmogaus, kuriam nebūtų poxui. ir kuris šįkart suprastų, kad šiandien ne ta diena, kai aš noriu tiesiog linksmai praleisti laiką. šiandien man bloga, ir man pačiai tai įveikti per sunku. norėjau pagalbos. bejėgiškumas. silpnumas. sąvigrauža. tyliai spaudė prie žemės iki nebegalėjimo.
kvėptelkime ir apsimeskime, kad viskas gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą