ir tada supratau, ko aš noriu.
man reikėjo, kad kas nors pasakytų, kad nėra taip blogai, kaip man atrodo. man reikėjo, kad kas nors išvardintų krūva priežasčių, kodėl gyvenimas yra puikus. man nereikėjo tiesos. tebunie melas tai, ką aš noriu išgirsti, bet noriu žmogaus, kuris bent pasistengtų apsimesti, kad aš kam nors rūpiu, kad viskas yra gerai, kad viskas yra taip, kaip turi būti, o ne kažkaip iškreipta. kad padėtų atsistoti ant kojų. kad nesakytų - žmonės turi daug didesnių problemų. kad nesakytų man nieko, ką aš ir taip žinau. manyčiau, dviems savaitėms to užtektų.
įdomu, kiek dar planuoju verkt? kol paskęsiu ašarų upėj ar ką?

lėtai bjauri tiesa vistiek pasiekė smegenis. man reikėjo žmogaus, kuriam nebūtų poxui. ir kuris šįkart suprastų, kad šiandien ne ta diena, kai aš noriu tiesiog linksmai praleisti laiką. šiandien man bloga, ir man pačiai tai įveikti per sunku. norėjau pagalbos. bejėgiškumas. silpnumas. sąvigrauža. tyliai spaudė prie žemės iki nebegalėjimo.

kvėptelkime ir apsimeskime, kad viskas gerai.

that awkward moment when you cry, but you dont know why.

nelabai žinau, ką ir parašyt.
užpiso.
sėdi ir imi verkt.
dėl to, kad visko per daug?
nes kito paaiškinimo aš nerandu.
ai nu taip, kad neturiu draugų, bet tai ne visai teisinga, gal tiesiog šiuo metu nėra tokių, kurie su manim susitiktų.
ir viskas man nėra blogai.
bet ta ir esmė.
kad aš verkiu ir atrodo, jog viskas taip sucked up, nors iš tikrųjų nieko siaubingo neatsitiko, ir vien tai užpisa
ir viskas man atsibodo
noriu į niekados šalį.
noriu į šalį, kur nieks manęs nežinotų.
noriu pabūti niekuo.
jaučiuos kaip kamka, ir tas dar labiau užpisa.

exhausted

stojamieji už dviejų savaičių.
liko savaitė mokslo, savaitė konsultacijų. aš nepasiruošiu. ir dar tas visagalis tėvų proto knisimas. ir kontrų begalybė. taip greit vasara, bet iš tikrųjų tas chillaz dar po šimto tūkstančių everestų. jdhkfjahskdjfhaksjhakshadf