Jei galvoji, kad viskas baigta, galvok iš naujo.
Man koktu nuo tavęs. Nuo tavo atmazų ir vaikiško nesugebėjimo pripažinti, prisipažinti ir atsiprašyti. Suvokti, kad padarei klaidą. Nes pats žodis atsiprašau - tai tik raidžių rinkinys, galintis vadintis jaustuku. Jis turi reikšmę tik tada, jei tu sėdėjai sumautam kampe ir suvokei ką padarei. Kodėl taip padarei. Tu pripažįsti,supranti,prisipažįsti,atsiprašai. Tam, kad tai daugiau nepasikartotų. O mažytis atsiprašau nepakeis nieko, ničnieko. Jis nuskris kartu su milijonais kitų žodžių ir visad liks tik žodžiu, niekad nevirs kažkuo realiu. Niekad. O tada, kai nėra net ir to vėjinio žodelyčio, tos bent sekundės dalelės, kai tariant šį žodį tu galvoji apie tai, ką padarei... Nėra net apie ką kalbėti. Nėra noro kalbėti. Ir jis neplanuoja greitai atsirasti.
